Neeilinė LDK laikų asmenybė Andrius Morštinas – vienas pirmųjų reformacijos šauklių Lietuvoje

LRT   15/01/2022 19:45

1557 m. pavasarį laidotuvių procesija, kurioje, anot katalikų informatorių, dalyvavo Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), būrys Žygimanto Augusto dvariškių ir miestiečių liuteronų, „savo papročiu giedodami bedieviškas giesmes“ patraukė už Vilniaus miesto sienų išlydėdami vilniečio Andriaus Morštino palaikus į Lukiškių priemiestį.

Išlikusi katalikų dvasininkų korespondencija leidžia manyti, jog šis sostinės pilietis prieš mirtį priėmė Eucharistijos sakramentą laikydamasis evangelikų apeigų, todėl Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis uždraudė jį laidoti katalikų kapinėse. Bažnyčios manymu, toks maištininkas ir po mirties neturėjo teisės būti kartu su krikščionimis.

Nepadėjo nė įtakingasis M. Radvila Juodasis (tuomet irgi pasirinkęs evangeliko kelią) – jis nesėkmingai mėgino susitarti su Vilniaus vyskupu, kad A. Morštinui vis dėlto būtų leista atgulti kapinėse. Galiausiai Radvila, anot Varmijos vyskupo Stanislovo Hozijaus, „lydėjo mirusiuosius su savaisiais“.

Lukiškių gyventojas „eretikas“

Katalikų bažnyčios požiūriu A. Morštinas – atskalūnas, o reformacijos istorijoje – vienas pirmųjų žinomų Vilniaus evangelikų (greičiausiai liuteronas). Jis buvo palaidotas Lukiškių priemiesčio pietinėje dalyje, nuosavame sklype, maždaug dabartinio Reformatų skvero vietoje. Čia iškilo Morštinų koplyčia su rūsiu.

Anuomet Lukiškės apėmė plačią teritoriją palei Nerį – nuo dabartinio Mindaugo tilto iki Lazdynų tilto. Be to, šį rajoną ribojo dabartinis Savanorių prospektas ir J. Basanavičiaus, K. Kalinausko, Liejyklos bei T. Vrublevskio gatvės. Lukiškėse valdų turėjo LDK didikai (Goštautai, Radvilos, Astikai) ir turtingi vilniečiai.

Iškili Morštinų giminė

Dokumentuotos informacijos apie vilniečius Morštinus nėra daug, todėl šiandien galima įminti ne visas su šia gimine susijusias mįsles. Be to, istoriografijoje įvelta klaidų: Morštinai painiojami tarpusavyje, skirtingi asmenys laikomi vienu.

Neabejotina, kad Morštinai į Vilnių atsikėlė iš Krokuvos, o jų protėviai (Morrinstein, Mornsteyn, Mornsten, Morsten ir pan.) gyveno Vokietijos žemėse. 16 a. pirmojoje pusėje Morštinų atstovus jau matome Vilniaus miesto valdžios ir ekonominio elito viršūnėje. Jiems, kaip nedaugeliui kitų giminių, turtai, apsukrumas ir išmintis padėjo iškilti į diduomenę.

16 a. Vilniuje gyveno trys Morštinų kartos. Nuo 16 a. trečiojo dešimtmečio minimas Augustinas Morštinas: 1525 m. jis priklausė miesto tarybai, dirbo Vilniaus tarėju, vėliau – burmistru ir suolininkų teismo pirmininku. Jis buvo turtingas pirklys ir verslininkas. Prekiavo tekstilės gaminiais ir kitomis prekėmis su Lenkija ir Rytų kraštais. Gali būti, kad Neries uoste, ties dabartiniu Seimu, turėjo vieną kitą transportinį laivą – vytinę arba strugą. Be to, buvo įsteigęs plytinę. Joje išdegtos plytos, be kita ko, mūrytos į Valdovų rūmų sienas. Vilniuje Augustinas Morštinas turėjo puikų mūrinį namą (Vokiečių gatvėje) ir kelis sklypus, o dabartiniame Šalčininkų rajone – Karkažiškių dvarą. Jis buvo palaidotas Šv. Dvasios bažnyčioje.

Andrius žengė tėvo pėdomis

Augustino sūnus Andrius šaltiniuose minimas nuo 1552 m., jis tęsė tėvo veiklą. Irgi buvo turtingas pirklys, turėjo nekilnojamojo turto sostinėje, Vilniaus vaivadijoje ir Krokuvoje. Jo įmonės gamino statybines medžiagas, pelenus ir potašą, prekiavo su Karaliaučiumi. Be to, Andrius pasižymėjo kaip bankininkas, gausiai skolino valdovui ir didikams. Jis palaikė artimus ryšius su Vilniuje nuolat rezidavusio Žygimanto Augusto dvariškiais, Vilniaus ir Kauno valdančiojo elito nariais, pirkliais, versliais bajorijos atstovais.

Apie jo religines pažiūras sprendžiama iš kelių iškalbingų faktų. Andrius palaikė ryšius su Jonu Radvila, o šis tapo vienu pirmųjų LDK didikų evangelikų. Jono brolis Mikalojus Radvila Juodasis 1550 m. liepą viename laiške pasipiktinęs rašė, kad Jonas šlaistosi po karčemas ir Morštino dvarus.

Su Andriumi Morštinu siejamas vienas kone mitologizuotas epizodas – nenustatyto evangelikų pamokslininko Wicklefo pasirodymas Vilniuje 1555 m. ir liuteronų bendruomenės Vilniuje pradžia. Pradedant A. Vijūku-Kojelavičiumi įsitvirtino teiginys, kad kai Wicklefui buvo uždrausta sakyti pamokslus vokiečių kalba Šv. Onos bažnyčioje, jį savo namuose Vokiečių gatvėje priglaudė „vilnietis turtuolis Morštinas“. Anot istoriko, „ten į valias garsiai peikdamas įvairias Romos tikėjimo praktikas, klausytojus jau buvo išmokęs nepaisyti įstatymo, pagal kurį draudžiama tam tikromis dienomis valgyti mėsišką ir netgi pienišką maistą; [...] jo sugirdytų ir vokiečių godžiai išgertų nuodų pakako, kad netrukus Liuterio erezija pasklistų šiame mieste“.

Šiandien reformacijos istorikai negali tiksliai pasakyti, kas buvo minėtasis Wicklefas, bet aišku, kad vilnietis Andrius Morštinas tapo vienu pirmųjų reformacijos Lietuvoje šauklių. Dėl to jį kaltino Vilniaus kapitula (1556), tačiau procesas nutrūko, nes A. Morštinas sunkiai susirgo, o 1557 m. pavasarį mirė.

Pasakojimas parengtas bendradarbiaujant LRT ir Vilniaus universitetui ruošiantis minėti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Daugiau istorijų skirtų Vilniaus ir LDK istorijai rasite portale www.ldkistorija.lt.

Cookie Settings